Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Algirdo laiškas
- Gedimino laiškai
- Mindaugo laiškai
- Pasakojimas apie Sovijų
- Pasakojimas apie Vaidevutį
- Trumpasis metraščių sąvadas
- Vytauto laiškai
- Apvaliojo stalo riteriai
- Dantė
- Karmina burana
- Rolando giesmė
- Šv. Augustinas
- Šv. Pranciškus
- Tristanas ir Izolda
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Šv. Pranciškus
Šv. Pranciškus Asyžietis (1181 / 1182–1226) – mažesniųjų brolių (pranciškonų) vienuolijos įkūrėjas, religinių raštų autorius, vienas labiausiai garbinamų Katalikų Bažnyčios šventųjų.
Pranciškus gimė Vidurio Italijos Asyžiaus mieste, audinių pirklio Bernardonės šeimoje. Jaunystėje turėjo linksmybių mėgėjo reputaciją. Dvidešimtmetis išsiruošęs į kautynes su netolimu Perudžijos miestu, Pranciškus pakliuvo į nelaisvę, kurioje išbuvo beveik metus ir rimtai susirgo. Nuo 1205-ųjų jis palaipsniui atsižadėjo pasaulietiško gyvenimo ir tapo elgetaujančiu atsiskyrėliu. Pasak pirmojo biografo Tomo Celaniečio, stipriausias atsivertimo akstinas buvo išgyvenimas apleistoje bažnyčioje, kur Pranciškus išgirdęs žodžius: „atstatyk mano namus, nes, kaip matai, jie griūna!“ Pradėjęs pamokslauti, Pranciškus greitai susilaukė sekėjų ir 1209-aisiais parašė pirmąją paprastą brolijos regulą. 1219-aisiais jis nukeliavo į Egiptą, kur krikščionių kariuomenė kovojo su musulmonais, ir susitiko su sultonu al-Kamiliu, kuris, paveiktas Pranciškaus charizmos, leido jam ir jo sekėjams lankytis Šventojoje žemėje. 1223-iaisiais popiežiui patvirtinus ordino regulą, Pranciškus atsisakė vadovauti brolijai ir pasišventė kontempliacijai, maldai ir pasninkui. 1224-ųjų rugsėjo 14-ąją netoli Asyžiaus patyrė dar vieną stiprų šešiasparnio angelo serafimo regėjimą, po kurio jam atsivėrė stigmos (tai sužinota tik po mirties, nes gyvas būdamas Pranciškus šitą faktą slėpė). 1226-aisiais ligotas, beveik aklas Pranciškus mirė Porciunkulėje šalia Asyžiaus, o jau po dvejų metų buvo paskelbtas šventuoju.
Pranciškaus pasiryžimas sekti žmogišku, atjaučiančiu ir kenčiančiu Jėzumi, savęs išsižadėjimas ir neturto meilė yra vienas patraukliausių Viduramžių sąmoningumo pavyzdžių. Pranciškus nesibaimino elgtis nestandartiškai, kartais netgi šokiruojančiai (anot tradicijos, jis save vadinęs „Dievo juokdariu“). Todėl nenuostabu, kad ir hagiografinės literatūros, ir pagaulių siužetų apie jį apstu (bene žinomiausias – pasakojimas apie pamokslą paukščiams). Populiariausi yra remiantis senesnėmis biografijomis XIV a. parašyti Šventojo Pranciškaus žiedeliai. Jo paties tekstai, sukurti ne tik lotyniškai, bet ir Umbrijos italų tarme, – tai vieši laiškai, maldos ir giesmės, taip pat vienuoliško gyvenimo įstatai. Jie persmelkti stipraus brolystės jausmo ne tik su žmonėmis, bet ir su gyvūnais bei visa kūrinija (pavyzdžiui, bibline ritmine proza parašyta „Saulės (arba Kūrinijos) giesmė“, vienas pirmųjų italų literatūros kūrinių, kuriam Pranciškus parašė ir melodiją). Pranciškus iki pat mūsų dienų yra dažnas literatūros ir kitų menų – dailės, kino – herojus. Jo įkurtam pasauliečių brolių (tretininkų) ordinui priklausė nemažai žymių mokslininkų ir menininkų, tarp jų Dantė (Dante), Mikelandželas (Michelangelo), Ferencas Listas (Ferenc Liszt), Jurgis Pabrėža ir Vaižgantas.
Laurynas Katkus